Oho, tai jau netgi trečias mano įrašas apie Šri Lanką. Greitai bėga dienos, atrodo ką tik atvykau, o jau prabėgo visa savaitė.

Paskutines dienas leidau itin ekstremaliai. Kopiau i Adam’s Peak kalną. 9 valandos kopimo dieną ir naktį bei ~12 000 laiptelių itin geras dalykas įvairiems apmąstymams. Ir 9 valandos čia tik į vieną pusę, atgal šiek tiek greičiau – 5 val. Į kojas įsisiurbė apie 30 siurbėlių, pasirodo, kad jos visiškai nepavojingos, pavalgo ir tepa slides nuo tavo kūno, tad per daug nebe pergyvenau, nes butų tekę stot kas porą metrų ir jas rankiot iš kojų.

Įveikus pusiaukelę buvo visiška tamsa, užėjo audra tad teko prisiglaust pas vietinių trobelėje (ji vienintelė visos kelionės metu, tad manau buvom ne pirmieji, kurie prašosi pagalbos). Vietiniai labai malonūs žmonės, patiesė čiužinį, pavaišino karšta arbata ir sausainiais. Apie 3:00 teko kilt ir tęst kelionę, jei nori pamatyti saulėtekį. Pasiekus viršūnę po tavimi lieka debesys, laikiau špygas, kad jie prasisklaidytu, bet nepadėjo – nieko nesimatė, tiesiog daug budistų vienuolių meldėsi ir tiek. Tikslas buvo pamatyti, kaip kalno viršūnės šešėlis krenta i rūką sudarydamas trikampį (Google it), bet nepamačiau nieko, nes aplink buvo tik debesys, kurie taip ir neišsisklaidė.

Ši Birželio savaitė yra pati nepalankiausia kopti i Adam’s Peak, tad keliones metu nebuvo sutiktas joks žmogus, bet buvo sutikta beždžionių, kurios visiškai nedraugiškos ir mėto į tave pagalius iš viršaus. Atrodo juokinga, bet kai tu esi džiunglėse ir tave puola laukiniai gyvūnai – nebe juokinga.

Dieną po (birželio 9d.) buvo mano gimtadienis, kadangi ar taip ar taip nebepaėjau po kopimo, tiesiog visą diena prachilinau viešbutyje, pro kurio langus atsiveria nuostabūs vaizdai.