Nuo paskutinio įrašo praėjo apie 10 dienų. Taigi, tas dienas leidau tikrai įdomiai ir produktyviai.
Kol dar buvau Haputhale miestelyje aplankiau Lipton’s Seat. Vieta, nuo kurios savo arbatos plantacijas stebedavo ponas Liptonas.
Kelias pastarąsias dienas praleidau tikrai turiningai. Vakar aplankiau laukinėje gamtoje gyvenančiais drambliais garsėjančiame Udawalawe nacionaliniame parke. Daug nepasakosiu. Video ir nuotraukos iš ten. Įspūdžių daug, bet perteikt neišeis, ne mano kreivom rankom bandyt tekstu perteikt emocijas 🙂
Oho, tai jau netgi trečias mano įrašas apie Šri Lanką. Greitai bėga dienos, atrodo ką tik atvykau, o jau prabėgo visa savaitė.
Paskutines dienas leidau itin ekstremaliai. Kopiau i Adam’s Peak kalną. 9 valandos kopimo dieną ir naktį bei ~12 000 laiptelių itin geras dalykas įvairiems apmąstymams. Ir 9 valandos čia tik į vieną pusę, atgal šiek tiek greičiau – 5 val. Į kojas įsisiurbė apie 30 siurbėlių, pasirodo, kad jos visiškai nepavojingos, pavalgo ir tepa slides nuo tavo kūno, tad per daug nebe pergyvenau, nes butų tekę stot kas porą metrų ir jas rankiot iš kojų.
Nekantriausi gali žiūrėti video:
Į klausimą, kuo labiausia Jus stebina žmonija, Dalai Lama atsakė:
Pačioje kelionės pradžioje, kai važiavau iš Stockholmo į Kopenhagą su vienu, atrodo niekam tikusiu, žmogumi užsišnekėjom ir aš jam papasakojau savo planus apvažiuoti aplink Europą. Iš jo išgirdau atsakymą „You are doing the right thing, man.”. Keista, bet visą kelionę taip ir prisimindavau jo žodžius ir kokia intinacija jis taip man pasakė, bei jo veidą. Matyt žmogus visą gyvenimą troško kažko panašaus, bet atidėliojo ir atidėlios iki gyvenimo pabaigos. Pats kelionės metu pagalvojau, kad labai daug ko nepadarau, su mintim, kad „vėliau”. Pagalvokim, kiek pažįstam žmonių, kurie daro ne tai, ką norėtų, bet vistiek bando šypsotis apsimesdami, kad gyvena būtent tokį gyvenimą, kokio visą laiką norėjo.
Kadangi apie metus laiko, beveik kiekvieną savaitgalį, važinėdavau į Varšuvą verslo reikalais, tai atvykęs pasijutau, kaip namie. Iš kitos pusės, niekada nebuvau Varšuvoje, kaip turistas, tad per metus laiko taip ir likau nieko nepamatęs. Turiu progą pasitaisyti.
Berlyne išlipau pačioje didžiausioje Europoje traukinių stotyje – Berlin Hauptbahnhof.
Selfiai jau kaip ir į pabaigą. Liko keli neaplankyti miestai ir šią savaitę jau būsiu namie.
Vienoje yra restoranas, kurio pavadinimas Figlmuller. Jis garsėja savo šniceliais, kuriuos gamina jau nuo 1905 metų. Šnicelio kaina su salotom ir garnyru apie 100lt, bet būti Vienoje ir neišbandyti – ne man.
Sekantis mano taikinys buvo Muzikos namai. Tai muziejus skirtas muzikai ir garsams. Jame yra kambarys, kuriame skleidžiami garsai, atkartojantys kūdikio girdimus garsus, kai jis dar pilve.